Nedidelė drobė — vos 45 iš 34 centimetrų — o joje sutalpintas ištisas Vilniaus pavasaris: mergina, verbos ir Verbų sekmadienio šviesa.
Kanutas Ruseckas mokėsi Vilniuje, Paryžiuje ir Romoje — ir grįžo namo su italų romantikų žvilgsniu. Tik herojais jo paveiksluose tapo ne antikos dievai, o paprasti Lietuvos žmonės: pjovėjos, valstietės, miestietės.
„Lietuvaitę su verbomis“ Ruseckas nutapė 1847 metais Vilniuje, prie Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios Savičiaus gatvėje. Jauna mergina šviesiu drabužiu rankose laiko verbas — tas pačias garsiąsias vilnietiškas verbas, kurios iki šiol rišamos tik čia ir niekur kitur pasaulyje.
Kompozicija paprasta kaip ikonos: figūra iš profilio, švelnus siluetas, ramus žingsnis. Romantizmo epocha idealizavo liaudį — ir Ruseckas savo lietuvaitę nutapė tarsi šventąją, tik vietoj aureolės — pavasario verbų pluoštas.
XIX amžiaus viduryje, kai Lietuvos vardas buvo trinamas iš žemėlapių, toks vaizdas buvo tylus pareiškimas: štai mūsų žmonės, mūsų papročiai, mūsų šventės. „Lietuvaitė su verbomis“ ilgainiui tapo vienu atpažįstamiausių lietuvių tapybos kūrinių — ją rasi vadovėliuose, atvirukuose, plakatuose.
Įdomiausia, kad kūrinys gyvas ir šiandien: kasmet per Verbų sekmadienį Vilniaus gatvėse pasikartoja ta pati scena — žmonės su verbomis rankose. Paveikslui beveik du šimtai metų, o jis vis dar apie mus.
Originalas saugomas Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmai, Didžioji g. 4) — Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje, tarp kitų XIX amžiaus Vilniaus dailės kūrinių.
Paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį į nuolatinę ekspoziciją pateksi nemokamai.